Pasak VMU Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus specialisto Kornelijaus Aleknos, Lietuvos miškuose paprastai leidžiama lankytis laisvai, tačiau juose tuo pačiu metu gali vykti ir kita teisėta veikla, įskaitant medžioklę. Pastebėjus informaciją apie vykstančią medžioklę, rekomenduojama pasirinkti kitą maršrutą. Ypač svarbu neiti į teritoriją, kurioje girdėti šūviai, šunų lojimas, matyti medžiotojai ar vyksta medžioklė varant.

Didesnio atsargumo reikėtų laikytis anksti ryte, temstant, esant rūkui ar gausiai sningant, kai matomumas miške sumažėja. Einant mišku taip pat nereikėtų garsiai klausytis muzikos per ausines, kad būtų galima laiku išgirsti perspėjimus, šūvius, šunų lojimą ar kitus netoliese vykstančios medžioklės požymius.

Miškininkas pataria dėvėti ryškiaspalvę liemenę, striukę, kepurę ar kitą iš toliau gerai matomą aprangos elementą. Tai ypač aktualu gamtos fotografams, kurie dažnai renkasi prie aplinkos derančius, neryškius drabužius ir ilgiau lieka vienoje vietoje. Ryški apranga padeda būti geriau matomiems medžiotojams, o pasiklydus miške gali palengvinti paiešką.

Medžioklės varant metu miško teritorijoje juda medžiotojai, varovai ir šunys, o išbaidyti laukiniai gyvūnai gali netikėtai pakeisti judėjimo kryptį. Todėl nereikėtų bandyti apeiti medžioklės vietos miško giluma – saugiau pasirinkti kitą maršrutą. Sutikus medžiotoją galima pasiteirauti, kuria kryptimi saugiausia pasitraukti iš teritorijos.

K. Alekna primena, kad stebint ar fotografuojant laukinius gyvūnus svarbu išlaikyti saugų atstumą. Nereikėtų jų persekioti, vilioti maistu, mėginti priartėti kuo arčiau ar užstoti jiems pasitraukimo kelio. Pastebėjus, kad gyvūnas sunerimo, ėmė žvalgytis ar trauktis, būtina padidinti atstumą. Taip pat negalima trikdyti gyvūnų ryškia šviesa, balso įrašais ar kitais garsais, artintis prie jauniklių, lizdų ir guoliaviečių. Net jei jauniklis atrodo paliktas vienas, jo nereikėtų liesti ar nešti – suaugęs gyvūnas dažnai būna netoliese ir grįžta žmogui pasitraukus.

Pamačius stambų laukinį gyvūną, pavyzdžiui, lokį, svarbu išlikti ramiems, nedaryti staigių judesių ir nebėgti. Rekomenduojama lėtai atsitraukti, neatsukant gyvūnui nugaros. Einant per tankią augmeniją ar prasto matomumo vietas patariama nejudėti visiškai tyliai – žmogaus balsas ar žingsniai leidžia laukiniams gyvūnams jį išgirsti ir patiems pasitraukti.

Gamtos fotografai ir kiti miško lankytojai taip pat raginami socialiniuose tinkluose neskelbti tikslių retų, saugomų ar kitų jautrių laukinių gyvūnų buvimo vietų. Prie nuotraukų nereikėtų pridėti koordinačių, konkretaus miško kvartalo numerio, girininkijos pavadinimo ar kitų lengvai atpažįstamų vietos nuorodų. Net ir nenurodžius koordinačių, fotografavimo vietą kartais galima atpažinti iš kelio ženklų, informacinių stendų, vandens telkinių, išskirtinių medžių ar kitų nuotraukos fone matomų objektų. Prieš viešinant įrašą verta patikrinti, ar nuotraukoje nėra išsaugota geografinės vietos žyma.

Paviešinus tikslią informaciją, į tą vietą gali pradėti vykti daugiau smalsuolių. Nuolatinis žmonių judėjimas trikdo gyvūnų poilsį, mitybą, migraciją ir jauniklių priežiūrą, o jautresnių rūšių gyvūnus gali priversti palikti įprastas buveines.

Valstybinių miškų urėdija primena, kad miške svarbu elgtis atsakingai, gerbti gamtą ir kitus lankytojus. Jeigu pasirinktas maršrutas kerta vykstančios medžioklės teritoriją arba laukinis gyvūnas rodo nerimo ženklus, saugiausia pakeisti planą ir pasitraukti.

Valstybinių miškų urėdijos informacija